Įžanga: Nedidelis butas Žvėryne po rekonstrukcijos neatpažįstamai pasikeitė. Architektui Mantui Maziliauskui pavyko ne tik šiek tiek padidinti buto plotą. Atsisakius klaustrofobiškos koridorinės būsto planavimo sistemos, sukurta skaidri, vientisa erdvė, kurioje telpa ne tik būtinos funkcinės zonos. Čia gyvenančiai keturių asmenų šeimai – porai su dviem vaikais, atsivėrė jauki, harmoninga erdvė bendrauti, žaisti. Tiesiog – būti kartu… Atsinaujinusio būsto idėja atliepia ir seno, jaukaus sostinės kvartalo dvasią, kurioje dominuoja ramybė ir nostalgiška praeities dvasia, kurios nenustelbia energingas dabarties gyvenimo ritmas. Erdvės magija Vykdant šio būsto rekonstrukciją, sumaniai apjungta svetainė su virtuve ir koridoriumi. Išgriauta daug pertvarinių sienų. Keli griozdiški vėdinimo kanalų „kaminai“ pakeisti į lengvas, beveik neužimančias vietos konstrukcijas. Atsirado ir naujas didžiulis langas iki pat grindų. Kartu tai ir durys, vedančios į vidinį lauko kiemelį. Architekto sumanymu, buvo stipriai išplatinti buto langų angokraščiai. Toks sprendimas suteikia būstui daugiau erdvės ir šviesos. Erdvės pojūčiui sukurti pasitarnavo ir senosios Žvėryno architektūros tradicijos. Lubų aukštis bute siekia beveik tris metrus, o tai yra gerokai daugiau, lyginant su daugeliui standartinių butų, ypač – sovietmečio laikų. Pasak M. Maziliausko, bet kuriame būste svarbus ne tik funkcionalumas, bet ir geometriniai erdvės konstravimo principai, neabejotinai veikiantys jo gyventojus. Todėl čia taikyti per daugelį amžių laiko patikrinti sprendimai. Tai aštuoniakampio skerspjūvio pagrindinė kolona, orderinis lubų aukščių perėjimas, menantis dar antikinę architektūrą. Sienų ir lubų sankirtos kampus taip pat nuspręsta užapvalinti, kad būsto konstrukcijoje neliktų jokios įtampos ir šiurkštumo. Beje, kai kuriose archajiškose kultūrose iki šiol tikima, kad laimės žvaigždė, saugantį kiekvieno žmogaus būtį, yra būtent aštuoniakampė… Tylos karalystė Šiame bute dominuoja šiltos natūralaus ąžuolo grindų faktūros ir iškalbinga baltų sienų tyla. Ne veltui, paklaustas apie buto interjero stilistiką, architektas pabrėžia, jog tai tiesiog tyli, lakoniška erdvė, kurią kartkartėmis pripildo Žvėryno pušų ošimas ir vaikų klegesys. Šviesią interjero spalvų gamą tik vietomis paįvairina juodos, samanų spalvos, rudos, rausvos – kreminės detalės. Tiesa, svetainės zonoje akį džiugina svetingai kviečiantys prisėsti raudoni gėlėti krėslai. Taip pat – virš darbo stalo pakabintas žaismingas šviestuvas, kurio visi trys gaubtai nuspalvinti skirtingai. O ant spintos puikuojasi stiklainiai su sodo gėrybėmis. Gardus jų turinys tapo ir linksmu, spalvingu interjero akcentu. Tačiau žvalgantis po šį būstą, neapleidžia pojūtis, kad ryškesnių spalvų potėpiai bendroje jo interjero dizaino paletėje atsirado tik todėl, kad gyventi čia nebūtų nuobodu ir monotoniška… Iki soties pasimėgavus asketiška tyla, gera pasigardžiuoti ir sodriomis spalvomis, kuriančiomis tikro gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Veidrodinis atspindys Vienas pagrindinių šio būsto planinių sprendimų kažkuo primena veidrodinį atspindį. Taip yra todėl, kad po rekonstrukcijos naujai atgimė ir erdvi uždara terasa, arba – vidinis kiemelis. Atsivėrė patogus išėjimas į kiemą, didelis langas – durys tarsi suliejo vidaus ir išorės erdves į darnų vienį. Pasak architekto, tai svarbus šio buto privalumas, leidžiantis jo gyventojams netrukdomai mėgautis bendravimu atvirame ore. „Butas – tarsi laukas, o lauko terasa – tarsi buto tęsinys“, pasakoja M. Maziliauskas. Asociacija su veidrodžiu čia peršasi ir todėl, kad lauko terasoje, tarsi švariame veidrodyje, ilgainiui vis labiau atsispindės kuriančių ir augančių šeimos narių pomėgiai ir poreikiai… Naujas atviras būsto vidus, persiliejantis su lauko erdve, gali virsti įkvėpimu visiems. Nesunku numanyti, kad mažųjų šeimos narių vasaros žaidimai persikels į kiemelį. O šeimininkai čia galės iki valios atsiduoti kūrybai – nuolat tobulinti ir keisti dailiai apželdintos terasos grožį. Seno ir naujo dermė Funkcionalių, minimalistinių formų spintos, lentynos šiame būste darniai dera su retro stiliaus elementais. Tai svetainės centre jaukiai nutūpęs senas apvalus stalas su tamsaus medžio kėdėmis, uždengtas balta nerta staltiese. Tokia eklektika neprovokuoja, nerėžia akies. Greičiau – savaip atkartoja senojo Žvėryno istoriją. Tai šimtmečius menantis kvartalas, kuriame šiandien gyvena jauni, aktyvūs žmonės. Tačiau sena ir nauja čia dažniausiai harmoningai dera. Daugelis baldų, detalių čia susilieja su baltomis sienų plokštumomis – virtuvė, rūbinės erdvė, darbo stalas. Tuo tarpu ryškiaspalvės, žaismingos detalės jas paįvairina. Į akis čia nekrenta ir jokios technologinės inovacijos. Nebent – malkomis kūrenama krosnelė su geru šilumos pasiskirstymu, kurios dėka, bute iki didžiųjų šalčių nereikia jungti dujų. Paveikslai, tarsi bičiuliai Erdvę puošiantys meno kūriniai kalba kiek skirtinga kalba. Monikos ir Manto Maziliauskų paveikslai tarsi ramiai antrina skaidrios erdvės tylai. Eskizinės, persiliejančios formos, lyg išblukę, ar lietaus nuskalauti jų paviršiai darniai susilieja su šios ramaus gyvenimo oazės nuotaika. O šeimininkų vaikų paveikslai trykšta žaismingumu ir energija. Ryškūs, linksmi jų herojai „pritaria“ negausiems spalvingiems interjero akcentams. Neretai manoma, kad būsto vertę, taigi, ir jo gyventojų respektabilumą pabrėžia vien tik vertingi, žinomų menininkų kūriniai ar kokybiškos reprodukcijos. Tačiau šių namų vaizdai ragina nebijoti pasipuošti ir mažųjų šeimos narių kūryba. Ji visada žavi savo nuoširdumu, o laikui bėgant tampa ir svarbiu šeimos istorijos liudijimu. Be to, juk tokie savi, pažįstami paveikslai pasitinka ir išlydi būsto gyventojus, tarsi seni geri bičiuliai…