Sukurta meninė archiskulptūrinė instaliacija pakviečia naujam galimam bendražmogiškumo išgyvenimui šiandien, kuomet, karo fone aiškiau nei aiškiai, suprantame, kad Gyvybei išbūti nėra svarbiausios religinės ar politinės-ideologinės doktrinos...bet Oras, Vėjas, Šviesa ir žmogiškumas, t.y. neabstrakcijos, Gamta kaip Gyvybė - taip. Taip, tai sakralios architektūros archetipus liečianti struktūra... Ir ji yra švari, ji piešia šviesą tamsoje. Jos beveik pusantro tūkstančio kūbinių metrų tūris - visgi, sudaro galingą galimybę, erdvę asmeninės, laisvos konstitucijos, kaip mąstymo ir pajautos atpažinimo lauką, galimybę - įsibūti. Tai išėjimas iš imperialistinio monumentalumo kliedesio, apie paklūstančias prievartai sunkiasvores formas be turinio vakaras. Atvira ir oru, galbūt, akimirksniškai amžina!